BLOGas.lt
Sukurk savo BLOGą Kitas atsitiktinis BLOGas

Paklausyk, ką šnabžda Visata. O dabar suvok tai…

2009-09-20

Skaitau knygą

Tema: pusiaukeleVenusOfAir @ 16:35

„Viriau jiems figų, žalių pomidorų, rūgščių vyšnių ir svarainių tyrę. Leidau jiems žaisti su rudomis išdykėlėmis ožkomis, šerti jas duonos plutomis ir morkomis. Drauge lesinome vištas, glostėme minkštus ponių snukučius, skynėme rūgštynes triušiams. Parodžiau vaikams upę, kaip pasiekti saulėtas smėlio sąnašas. Virpančia širdimi įspėjau apie pavojus- gyvates, šaknis, sūkurius, ir judantį smėlį,- priverčiau pažadėti, kad jie niekada, niekada ten neplauks. Parodžiau jiems miškus anapus, vietas, kur auga grybai, kaip atskirti rudukes nuo tikrų voveraičių, kur po tankumynais gausiai dera mėlynės. Būtent tokią vaikystę privalėjo patirti mano dukterys. Vietoj to, buvo laukinis Armoro krantas, kur mudu su Ervė kurį laiką gyvenome, vėjuoti paplūdimiai, pušynai, akmeniniai namai šiferio stogu. Stengiausi būti joms gera motina, tikrai stengiausi, bet jutau, jog visąlaik kažko trūksta. Dabar suprantu, kad stigo būtent šio namo, šio ūkio, šių laukų ir snūduriuojančios padūmavusios Luaros Plovėjų kaime. Būtent šito joms norėjau, tad visa pradėjau iš naujo su savo vaikaičiais. Atsiduodama jiems, atsidaviau sau pačiai.

Mėgstu įsivaizduoti, kad šitaip būtų galėjusi elgtis mano motina, jei būtų turėjusi progą. Vaizduojuosi ją ramią močiutę, su liepsnele akyse atsakančią į mano priekaištus- Išties, mama, galutinai sugadinsi vaikus- ir tai neatrodo taip neįmanoma, kaip atrodė anksčiau. O gal aš išsigalvoju. Gal ji iš tikrųjų buvo tokia, kokią prisimenu: akmeninė moteris, kuri niekada nesišypso, stebinti mane vis tokiu pat nesuvokiamu, alkanu žvilgsniu.

Ji niekada nematė savo anūkių, niekada nesužinojo apie jų egzistavimą. Pasakiau vyrui, kad mano tėvai mirę, jis niekada nieko neįtarė. Jo tėvas buvo žvejas, motina- maža apvali kurapkėlė- turguje parduodavo žuvį. Apsisupau jais it kokia skolinta antklode, bet žinojau, kad vieną dieną turėsiu grįžti į šaltį be jų. Geras vyras tas Ervė, ramus, be aštrių kampų, į kuriuos galėčiau susižeisti. Mylėjau jį, ne taip ugningai ir desperatiškai kaip Tomą, bet pakankamai.

Kai 1975 metais jis mirė- jį nutrenkė žaibas, kai su tėvu gaudė ungurius,- mano sielvartą nuskandino neišvengiamumo jausmas, kone palengvėjimas. Taip, buvo gerų dienų. Tačiau reikalai- gyvenimas- turi stumtis į priekį. Po pusantrų metų gryžau į Plovėjas, jaučiausi lyg būčiau pabudusi po ilgo sunkaus miego“. „Penki ketvirčiai apelsino“ Joanne Harris

Patiko (0)

Rodyk draugams



Komentarų – 6 »

  1. Aš irgi kažkada skaičiau šitą knygą…

       lorencapelegrini — 2009-09-20 @ 23:42

  2. reikės ir man ją paskaityti.

       cinamonoKrautuvele — 2009-09-21 @ 11:15

  3. sudomino…

       Apple5 — 2009-09-21 @ 12:40

  4. …aciu uz komentara, labai graziai issireiskiai: “jausmu kolekcionieriai”…. acius uz sveikinumus tave ir su praejusia svente sveiknu :)

       minerva — 2010-03-10 @ 12:51

  5. I couldn’t have really asked for a more rewarding blog. You are available to supply excellent suggestions, going straight away to the point for quick understanding of your target audience. You’re really a terrific professional in this arena. Thanks a lot for always being there individuals like me.

       zero friction marketing — 2011-02-15 @ 16:56

  6. Your website is great! This post really caught my eye when I was searching around. Thanks for sharing it.

       Nyla Macahilas — 2011-03-15 @ 23:00

Šio įrašo komentarų RSS srautas. Citatos URL

Parašykite komentarą

„WordPress“ variklis. WPMU Theme pack by WPMU-DEV.