Miegas kėdėje
Šiuo metu neturiu mėgstamos literatūros. Skaičiau tiek daug ir tiek ilgai, kad turbūt perskaičiau viską kas galėjo mane dominti. Apskritai tarp gyvenimo ir literatūros nieko bendro, nes arba gyveni arba skaitai ir įsivaizduoji ką skaitai. O tai panašu į kliedesius pabudus iš sapno ar bandant išsivaduoti iš stiklinio gaubto. Bet šauksmo iš savo tylos niekas neišgirs. Tada geriausiai gelbsti literatūros aukso fondas.
Prieš kelias dienas bandžiau skaityti “Mikę Pūkuotuką” ir Brasme “Aš kvėpuoju”, tačiau skaityti iš naujo neišmokau. Čia kaip su Kalėdų eglute, ilgainiui ją puošti tampa nebeįdomu. Bet tai kodėl tada reikia tą daryti kasmet? Tiek nedaug mes teturime ką pažinti ir išmokti? O tada kartoti kartoti kartoti, kad nepasimirštų… Kaip ruošiantis brandos egzaminams. Bet kartais tereikia raudonojo vyno. Nors kai egzaminai nesibaigia jis nustoja turėjęs galių ir tampa vandeniu. Šiandien užtenka atsisukti čiaupą.
Prieš pusmetį būčiau norėjusi kopti į kalnus, nakvoti pievose, gerti vandenį iš upės ir eiti nesustojant. Prieš keletą mėnesių man pakako miegoti. Galėjau užmigti kada panorėjusi ir išmiegoti nežinomą skaičių valandų. Man gera kai šilta ir minkšta. Ir niekur nereikia eiti. Dabar natūraliomis sąlygomis miegu tiek, kiek normalūs žmonės, nenormaliomis- porą, trejetą valandų per parą. Tą laiką miegu sėdėdama kėdėje susisupusi į pledą. Iš ryto kartais skauda kojas. Galvoju dažnam naudojimui į gyvenimą perkelti žemakulnius ir minkštas kojines. Panorau saugoti sveikatą. Išsigandau senatvės skausmų ir priklausomybės nuo kitų žmonių. Noriu pati galėti išsivirti arbatos ir išlaikyti stiklinę rankoje. Senatvėje žmonės dažnai grįžta į vaikystę ir gali tiek, kiek gali vaikai. Niekada nenorėjau būti vaiku. Bet tebenoriu būti mergaite lambados sijonu, kurią kas nors pakeltų nuo žemės, nurengtų ir nuneštų į lovą miegui. Noriu to seniai, bet dar niekas nesuprato. Taip yra todėl, kad žmonės mato tik savo norus.
Dabar aš nekvėpuoju. Man koma. Nemanau, kad pabusiu be dirbtinio kvėpavimo ir širdies masažo. Man atrodo, kad nevaldau smegenų dalies atsakingos už judesius. Apskritai manęs dabar niekas neišgąsdintų ir nenuliūdintų. Bet gal pralinksmintų. Nors dabar aš įsimylėjusi ir tai jau savaime yra gražu. Be to, myli mane. Todėl dar kartais matau debesis ir medžius. Ir daug daug geltonų lapų ant žemės.
Nors lauke jau nedaug gyvų medžių. Lapai krenta kasdien ir kartais lyja. Aš nemėgstu juodų medžių. Nemėgstu mirties. Nes jos nėra. Yra tik pasimetimas nežinomoje erdvėje. Bijau ištrūkimo iš gyvenimo. Ten gali būti blogiau. Nenorėčiau prisijungti prie kosmoso šiukšlių ir skrieti elipsėmis. Šlamštas niekada neturi kur pasidėti. Todėl geriausia jam vieta- gyvenimas.
patiko (0)