Paklausyk, ką šnabžda Visata. O dabar suvok tai…

Na va ir sulaukėme Kalėdų išvakarių… Šiandien visiems ramybės, šilumos, apkabinimų ir tylos, o rytoj netikėtumų ir staigmenų:) Ypatingų Kalėdų ir nepaprastų naujų stipraus jaučio Metų!

Grįšiu kitais metais. Jei dar prisiminsiu, papasakosiu apie ką kalbėjosi naminiai gyvūnai:) Nepamirškite padaryti tai, ko neišdrįsote per visus, dar tebesamus metus… stebuklų būna. Snieguolės tikrai auga po sniegu:) Išnykdama klausau Sara Bareilles & Ingrid Michaelson “Winter song”. Šiemet aš mylėjau, didelių pusnių… Hug.

Daug kartų ropinėjau po pievą ieškodama to keturlapio ar penkialapio dobilo… nors jau senokai ieškojau, tai  tiksliai ir nebeprisimenu, kokio ieškoti reikia;D Bet dabar ne apie tai. O apie tai, kaip galima patobulinti gamtą pamačius neryškią asociaciją.
Kai vienas žmogus pamato kokioje kalvoje žmogaus ar gyvūno siluetą jį patobulina taip, kad visi tą panašumą galėtų pamatyti. Gaila, kad dabar neradau, bet esu mačiusi sofos ir fotelio formos supiltų statinių ir apsėtų žole ant kurių galima sėdėti:)  Ir gražu ir patogu, tik pradžiai sunkiai daroma. Bet kai kurias ilgai nešiotas galvoje idėjas įgyvendinu ir visai tikėtina, kad toks žolės fotelių rinkinukas pakeis sode stovinčius medinius suolelius. Arba  dar kaip gražu namo stogas užsodintas žolyte! Kartais net koks krūmelis išauga:) Bet čia jau gaila stogo… tiek to:))

Projekcinis testas, kai iš kelių siūlomų objektų reikia pasirinkti labiausiai patinkamą ir tada skaityti aprašymą. Puikus būdas patikrinti save ir draugą dėl bendravimo suderinamumo:)

Ąžuolas: ištvermės simbolis. Pasirinkęs šį medį žmogus yra lojalus savo partneriui- nekyla minčių jį išduoti dėl kokių nors paistalų.  Taip pat pastovus- mieliau vakarus leidžia su mylimu žmogumi, nei siaučia klube.

Sekvoja: milžinas- nei nukertamas, nei palenkiamas. Stiprios valios, užsispyręs, atkaklus, stengiasi įgyvendinti sunkiausius tikslus, o uždirbtus pinigus investuoti į bendrą ateitį. Atkaklumas lovoje- nenurimsta, kol nepatenkina partnerio. Dažnai didingos vizijos užgožia esamos akimirkos džiaugsmą.

Gluosnis: jaukus gluosnio šešėlis kviečia prigulti ir pailsėti… Šio medžio žmogus šiltas, prieraišus, ramus bet kokiomis sąlygomis, stabilus, harmoningas, lengvai įveikiantis stresą, labai kūrybingas lovoje ir gyvenime.

Bonsas: labai tvarkingas, gyvenimas sustyguotas iki smulkmenų, net lovos žaidimai įsprausti į tam tikrus grafikus ir taisykles. Labai kruopščiai renkasi draugus, svarbiausias kriterijus- tvarkinga reprezentacinė išvaizda. Sunkiai atsipalaiduoja.

Kaip gera, kad nebereikia į mokyklą. Nebereikia net į universitetą. Liko tik gyventi.  Gyvenant iš niekur nereikia bėgti, kad nueitum į parką, nereikia sukti galvos kada nueisi miegoti, niekas nenurodinėja ir nemoko. O štai mano mažoji sesutė šiuo metu rengia kažkokį labai rimtą gimnazinį darbą uniformų tema, nes mat jiems gimnazijos privalomi švarkai taip atsibodę, kad juos rankose nešiojasi… Kadangi padėjau sugalvoti anketos klausimus, tai dar ta proga nusprendžiau ir pagooglinti, kaip tie dabartiniai mokinukai atrodo. Nežinau ar atsitiktinumas ar nemokėjau tinkamai užklausos suformuluoti, bet man išmetė tik tokias uniformas, kokias matote. Ilgai žiūrėjau galvodama, kas platesnis sijonas ar diržas ir ar dar liktų vietos zuikio uodegytei priklijuoti… Bet tai tik parodo, kad mano laikais tokių mokyklinių drabužėlių nebuvo. Jei būtų buvę, būčiau turėjusi visus klasės bernus;d O mes, kad juos turėtume leisdavome nusirašyti namų darbus. Vaje, koks anuometinis neišprusimas:))

Kuklus vakarykštis sniegas sulaukė ryto. Sniegas geriau, nei 3 dienų ledas, kada iki parduotuves lyg vėžliukas šliauži tris kartus ilgiau, nei paprastai. Juokinga, bet, kad iki jos saugiai nueitumei praktiškai reikėtų neštis nuosavą kibiriuką su nuosavu smėliuku ir barstytis, kad nepargriūtumei… Įdomu, kur naudingiau savivaldybė panaudojo pinigus, kad taip negaili savo miesto gyventojų ir smėlio pasibarstė tik apie savo rūmus, na ir dar Gedimino prospektui užteko. Nebežiūriu televizoriaus, tai dar negirdėjau kiek žmonių susižeidė.
O tokio simbolinio sniego man užteks kelioms dienoms. Vėliau norėsiu pusnių arba bent jau tiek, kad nusilipdytų besmegenis. Ir šaltuko kelioms dienoms pageidaučiau. Galvoju ar šiemet užšals bent viena upė. Mėgstu žiūrėti į plaukiančias lytis. Paskutinėmis žiemomis jos plaukė plonos, o prisimenu, kažkada buvo milžiniškos, traškėdavo visą  dieną, stodavo piestu ir tik pavakare išplaukdavo. Daug jų likdavo ant kranto, tirpdavo, išsiliedavo upė. Dar  pasiilgau ilgų nuo stogo kabančių varveklių… Svajoju apie žiemą, nors joje gyvenu:)

Jei žinotumėte kaip mėgstu miegojimą ir kaip nemėgstu nemiegojimo, suprastumėte kaip  yra sunku gulėti atmerktomis akimis 4 val ryto. Ir ką tuo metu daryti? Mintyse statyti bokštus, svajoti apie meilę ir klausytis varlių kurkimo? Nieko nėra baisiau, kaip pusę dešimtos nesugebėti išlipti iš lovos. Reikalų turiu, negaliu pusę dienos gulėti. Be to, matau šiek tiek sniegučio už lango, reikės sniego gniūžtę nusilipdyti:) O pabudusi jausiuosi labai prastai… p…diec.

Ar jau Kalėdos? Dar ne, tik jų planavimas. Kai kuriuose prekybos centruose esama tokių dekoracijų, kad tikrai sustabdo. Šios gėlės su karoliais aukštesnės už mane. Norėčiau tokių pasisodinti;)
Dar gražu, kad sutemus žiba miestas. Galėtų po švenčių snaigių ornamentai pasikeisti į gėlių ir žibėti toliau. Juk taip jaukiau. Net daugiau besišypsančių:)

Laikas, kai iš ties gera. Ir netiesa, kad Kalėdos kiekvienais metais vienodos. Jos visada skirtingos, nes per daug smulkmenų ir jaudulio, kad būtų taip pat. Na, gi- greičiau:)

Jei būtų Kalėdų senelis paprašyčiau jo, kad bent dienai visi pasaulio niurzgučiai nustotų niurzgėję… bet tiesa ta, kad mes visi patys sau esam Kalėdų seneliai… tik priešingai, nei pasakų herojus- dideli tinginiai ir kartais labai sunkiai stengiamės dėl savo laimės.

-Galvoju apie priešpiečius. Rūkyta lašiša su aitriomis salotomis ir aštriais it skutimosi peiliukai svogūnų griežinėliais, išmirkytais lediniame vandenyje, patepta krienais ir garstyčiomis, patiekiama ant karštų prancūziškų bandelių, keptų įkaitusiose Kinokunijos orkaitėse. Sumuštinis, pagamintas rojuje!

-”Neblogai” tikrai nepakanka. Šis aprašymas mažų mažiausiai pakylėja. Ir jei netiki manimi, paklausk šalia savęs dūzgiančios bitės, gali dar paklausti savo bičiulio dobilo. Jie visi tau pasakys, jog tikrai negali būti nieko puikesnio.
-Kokios čia dar bitės ir dobilai? Apie ką tu čia šneki?
-Kalbos figūra.
-Žinai,- patarė Juki,- tau reikėtų šiek tiek suaugti. Man tik trylika, bet net ir aš kartais matau, kad tu kažkoks kuoktelėjęs.
-Nori pasakyti, kad turėčiau stengtis būti toks kaip visi? Ar tą tu nori pasakyti? Ar tą reiškia “suaugti”?
-Aš norėčiau pasivažinėti,- ji nekreipė dėmesio į mano klausimą.- Pavyzdžiui, kad ir šįvakar.
-Atrodo, kad esu laisvas.
-Tada penktą būk Akasakoje. Prisimeni, kaip čia atvažiuoti, ar ne?
-Taip, bet negi tu nori pasakyti, jog visą šį laiką buvai viena?
-Hmm. Hakonėje nieko nevyksta. Aš noriu pasakyti, jog ta vieta ant kalno. Kas nori ten ropštis vien tam, kad pabūtų vienas? Mieste daug smagiau”.

Turiu ir aš tokį kalną. Ropščiuosi vien tam, kad pabūčiau viena. Mieste man neįdomu. Nors dabar jau senokai buvau ir ten ir ten. Kažin ar  ką galima rasti ant to kalno žiemą? Bet gal rasiu… Tad, jau kitą savaitgalį!
Pasaulyje daugėja nesuaugusių (o labiausiai suaugę būname trylikos). Vis ilgiau norisi kalbėtis su vaizduotės padariniais- su žmonėmis kurių senai nėra, su žmonėmis kurių niekada nebuvo, su mašina ir cukrine ant stalo. Visais šiais atvejais sulauksi atsakymo kokio tikiesi, tad nesugadinta nuotaika galės išlikti metų metus, nes visais kitais atvejais ji kaip daugkartinio naudojimo servetėlė- ištepi ir plauni, ištepi ir plauni…

Man vis dar patinka pilys, vienaragiai ir kiškio dydžio žiogai pievoje. Ir nieko čia blogo, nes nieko nesimato. Sakote matosi? Tai nieko tokio, nes turintiems fantaziją linksmiau gyventi ir jie visada užsiėmę prasmingais dalykais (ir turi idėjų visokioms progoms). Juk visi keistų romanų rašytojai, renginių organizatoriai, atradėjai ir išradėjai, namų statytojai ir konditeriai yra fantazuotojai. Net gatvės šlavėjas turėtų kažką fantazuoti, nes kol nušluos lapus gatvės gale, jų pribyrės gatvės pradžioje… ŽMONĖS GYVENA VIENI KITŲ FANTAZIJOSE. NIEKAS NENORI GYVENTI IŠ TIKRŲJŲ. O gal tai ir yra iš tikrųjų… GYVENIMAS, JUK ŽIOGO ŠOKIS. Nemoki šokti, bet vis tiek šoki. Dansu Dansu Dansu

Gyvenu tokiame mažame kambarėlyje mėlynomis sienomis, tokiais pat paveikslais, staltiesėmis, pagalvėlėmis ir sofa. Kažkaip atsitiktinai net rengiuosi mėlynai namuose, matyt nenorėdama išsiskirti iš interjero… Viskas čia būtų gražu ir gerai, tik kad nemėgstu šios spalvos dėl jos šalčio (bet mėgstu, kai būnu liūdna… tai retkarčiais mėgstu). Baigdama mėlynuoti šiandien prisiskaičiau visokios info apie levandų gėlytes. Nesu tikra ar mėgstu jų kvapą (eteriniai aliejai labiau erzina, nei patinka), bet pažiūrėjus į rastus paveikslėlius, vaizdas efektingas (tokių ar panašių vaizdų esama Prancūzijoje). Įtariu, kad levandos nėra tiek violetinės kiek atrodo, greičiau melsvos, dar gali būti rūžavų ir baltų, bet aišku toks dalykas aplink namą ar pagal pievos pakraštį atrodytų pasakiškai:) Nors šiuo metu jas auginti galėčiau nebent puodeliuose ant palangės… Kad išpildyčiau savo svajonę, turbūt reikės padovanoti  mamai sėklų, kokios mamų dienos proga… O sėklų todėl, kad forumuose jau spėjau prisiskaityti, jog jos išdygsta tik po metų. Atrodo, joms šalčio reikia… nors yra kam sudygo tais pačiais metais, prieš sėjant sėklas palaikius šaldytuve;D Žodžiu, reikia bandyti, kad kažkas paaiškėtų tiksliau.

Man aišku svarbiausia “stebuklo” išradimas. Kažkas natūraliai gamtiškai nepaprasto, ko niekas neturi. Todėl norisi mėlynos pievos, kuri kvepėtų pučiant vėjui, o supylus džiovintus žiedus į pagalvę dar ir geriau miegotųsi. Nors šito nedaryčiau:)) Dar pralinksmino kelios žinios iš istorijos, kad senovės Graikijoje levandos buvo žinomos, mėgstamos ir naudojamos, o romėnai, kaip visada į viską žiūrintys atsargiai ir įtariai, buvo įsitikinę, kad jų krūmuose veisiasi nuodingosios gyvatės, todėl levandas pirkdavo jau sudžiovintas:)