Paklausyk, ką šnabžda Visata. O dabar suvok tai…

Šiuo metu neturiu mėgstamos literatūros. Skaičiau tiek daug ir tiek ilgai, kad turbūt perskaičiau viską kas galėjo mane dominti. Apskritai tarp gyvenimo ir literatūros nieko bendro, nes arba gyveni arba skaitai ir įsivaizduoji ką skaitai. O tai panašu į kliedesius pabudus iš sapno ar bandant išsivaduoti iš stiklinio gaubto. Bet šauksmo iš savo tylos niekas neišgirs. Tada geriausiai gelbsti literatūros aukso fondas.
Prieš kelias dienas bandžiau skaityti “Mikę Pūkuotuką” ir Brasme “Aš kvėpuoju”, tačiau skaityti iš naujo neišmokau. Čia kaip su Kalėdų eglute, ilgainiui ją puošti tampa nebeįdomu. Bet tai kodėl tada reikia tą daryti kasmet? Tiek nedaug mes teturime ką pažinti ir išmokti? O tada kartoti kartoti kartoti, kad nepasimirštų… Kaip ruošiantis brandos egzaminams. Bet kartais tereikia raudonojo vyno. Nors kai egzaminai nesibaigia jis nustoja turėjęs galių ir tampa vandeniu. Šiandien užtenka atsisukti čiaupą.
Prieš pusmetį būčiau norėjusi kopti į kalnus, nakvoti pievose, gerti vandenį iš upės ir eiti nesustojant. Prieš keletą mėnesių man pakako miegoti. Galėjau užmigti kada panorėjusi ir išmiegoti nežinomą skaičių valandų. Man gera kai šilta ir minkšta. Ir niekur nereikia eiti. Dabar natūraliomis sąlygomis miegu tiek, kiek normalūs žmonės, nenormaliomis- porą, trejetą valandų per parą. Tą laiką miegu sėdėdama kėdėje susisupusi į pledą. Iš ryto kartais skauda kojas. Galvoju dažnam naudojimui į gyvenimą perkelti žemakulnius ir minkštas kojines. Panorau saugoti sveikatą. Išsigandau senatvės skausmų ir priklausomybės nuo kitų žmonių. Noriu pati galėti išsivirti arbatos ir išlaikyti stiklinę rankoje. Senatvėje žmonės dažnai grįžta į vaikystę ir gali tiek, kiek gali vaikai. Niekada nenorėjau būti vaiku. Bet tebenoriu būti mergaite lambados sijonu, kurią kas nors pakeltų nuo žemės, nurengtų ir nuneštų į lovą miegui. Noriu to seniai, bet dar niekas nesuprato. Taip yra todėl, kad žmonės mato tik savo norus.
Dabar aš nekvėpuoju. Man koma. Nemanau, kad pabusiu be dirbtinio kvėpavimo ir širdies masažo. Man atrodo, kad nevaldau smegenų dalies atsakingos už judesius. Apskritai manęs dabar niekas neišgąsdintų ir nenuliūdintų. Bet gal pralinksmintų. Nors dabar aš įsimylėjusi ir tai jau savaime yra gražu. Be to, myli mane. Todėl dar kartais matau debesis ir medžius. Ir daug daug geltonų lapų ant žemės.

Nors lauke jau nedaug gyvų medžių. Lapai krenta kasdien ir kartais lyja. Aš nemėgstu juodų medžių. Nemėgstu mirties. Nes jos nėra. Yra tik pasimetimas nežinomoje erdvėje. Bijau ištrūkimo iš gyvenimo. Ten gali būti blogiau. Nenorėčiau prisijungti prie kosmoso šiukšlių ir skrieti elipsėmis. Šlamštas niekada neturi kur pasidėti. Todėl geriausia jam vieta- gyvenimas.

Rodyk draugams

Ligoninėje dienos slenka lėtai. Dažniausiai žiūriu į kieme augantį klevą ir greičiausiai skaičiuočiau nukrentančius lapus, jei jis butų kiek arčiau lango. Kelioms valandoms grįžtu namo. Kartais einu per parką, kad pasižiūrėčiau į dar daugiau medžių. Šiemet jie geltoni ir gražūs.

Šį rudenį nebematau skirtumo tarp žmonių ir gyvenimų. Daugumos mūsų tikslas rasti būdų ir uždirbti tiek pinigų, kad gyventum kaip nori. Bet vienaip ar kitaip tie gyvenimai pasibaigia ir iš tikrųjų nėra jokio skirtumo kaip gyvenai. Mano tikslai nepasikeitę, bet net jei tai ir įvyks, tai tebus gyvenimas, kaip jeigu tai ir neatsitiktų. Galiu gyventi ir vienaip ir kitaip. Ir labai mažas emocinis skirtumas. O gal jo net ir nėra.

Pasaulis turėtų priklausyti žmonėms iki 25 metų. Jie padarytų daug gerų dalykų. O ką jie daro vėliau jiems nebėra taip svarbu. Nes pilnatvės jausmas mums neduotas. Tam, kad jį turėtume danguje.

Rodyk draugams

Pirmasis naktinis šaltukas, kai truputį užšąla balos buvo vakar, o pirmasis sniegas spalio 14 d. Galvoju, kad norėtųsi bobų vasaros, bet gali būti, kad ji jau buvo ir voriukai su voratinkliais skraidė, tik aš to nepastebėjau.

Dar žiūriu į medžius ir šiuo metu jaučiuosi gyvenanti Panevėžyje. Galvoju, kad nesvarbu kada miršta žmonės, tik galėtų jie gebėti pasirinkti kaip.

Rodyk draugams

„Viriau jiems figų, žalių pomidorų, rūgščių vyšnių ir svarainių tyrę. Leidau jiems žaisti su rudomis išdykėlėmis ožkomis, šerti jas duonos plutomis ir morkomis. Drauge lesinome vištas, glostėme minkštus ponių snukučius, skynėme rūgštynes triušiams. Parodžiau vaikams upę, kaip pasiekti saulėtas smėlio sąnašas. Virpančia širdimi įspėjau apie pavojus- gyvates, šaknis, sūkurius, ir judantį smėlį,- priverčiau pažadėti, kad jie niekada, niekada ten neplauks. Parodžiau jiems miškus anapus, vietas, kur auga grybai, kaip atskirti rudukes nuo tikrų voveraičių, kur po tankumynais gausiai dera mėlynės. Būtent tokią vaikystę privalėjo patirti mano dukterys. Vietoj to, buvo laukinis Armoro krantas, kur mudu su Ervė kurį laiką gyvenome, vėjuoti paplūdimiai, pušynai, akmeniniai namai šiferio stogu. Stengiausi būti joms gera motina, tikrai stengiausi, bet jutau, jog visąlaik kažko trūksta. Dabar suprantu, kad stigo būtent šio namo, šio ūkio, šių laukų ir snūduriuojančios padūmavusios Luaros Plovėjų kaime. Būtent šito joms norėjau, tad visa pradėjau iš naujo su savo vaikaičiais. Atsiduodama jiems, atsidaviau sau pačiai.

Mėgstu įsivaizduoti, kad šitaip būtų galėjusi elgtis mano motina, jei būtų turėjusi progą. Vaizduojuosi ją ramią močiutę, su liepsnele akyse atsakančią į mano priekaištus- Išties, mama, galutinai sugadinsi vaikus- ir tai neatrodo taip neįmanoma, kaip atrodė anksčiau. O gal aš išsigalvoju. Gal ji iš tikrųjų buvo tokia, kokią prisimenu: akmeninė moteris, kuri niekada nesišypso, stebinti mane vis tokiu pat nesuvokiamu, alkanu žvilgsniu.

Ji niekada nematė savo anūkių, niekada nesužinojo apie jų egzistavimą. Pasakiau vyrui, kad mano tėvai mirę, jis niekada nieko neįtarė. Jo tėvas buvo žvejas, motina- maža apvali kurapkėlė- turguje parduodavo žuvį. Apsisupau jais it kokia skolinta antklode, bet žinojau, kad vieną dieną turėsiu grįžti į šaltį be jų. Geras vyras tas Ervė, ramus, be aštrių kampų, į kuriuos galėčiau susižeisti. Mylėjau jį, ne taip ugningai ir desperatiškai kaip Tomą, bet pakankamai.

Kai 1975 metais jis mirė- jį nutrenkė žaibas, kai su tėvu gaudė ungurius,- mano sielvartą nuskandino neišvengiamumo jausmas, kone palengvėjimas. Taip, buvo gerų dienų. Tačiau reikalai- gyvenimas- turi stumtis į priekį. Po pusantrų metų gryžau į Plovėjas, jaučiausi lyg būčiau pabudusi po ilgo sunkaus miego“. „Penki ketvirčiai apelsino“ Joanne Harris

Pasirodė, kad pamačiau savo ateitį…

Rodyk draugams

Įdomu kodėl bandau kažką parašyti, jei neketinu nieko pasakoti. Be to, tai tik praėjusios nakties sapnas, net jei ir sapnuoju be galo retai arba tiesiog neprisimenu. Ir vis dėlto, angelai sparnų neturi, nes juos sugalvojo žmonės, o mane mylėjo tik vienas žmogus. Aš myliu daugiau, bet po truputį.

Labanaktis, saldžių.

Rodyk draugams

Man atrodo, kad mes tarpusavyje labai mažai susiję. Juk vaikai negali pasirinkti tėvų, o tėvai vaikų. Negalime būti tikri ir dėl mylimųjų. Kartais turime draugų, tačiau žmonės vieni kitiems nepriklauso.

Rodyk draugams

Viena mergaitė rašo, kad virtinukai su mėlynėmis labai skanūs, tačiau aplinkui viskas tamsėja… Už mano lango taip pat tamsa, nes dabar naktis iš sekmadienio į pirmadienį… Nesimiega. Svajoju įsigyti šviečiančių avyčių ant lubų, kad užmigdama galėčiau į jas žiūrėti. Viename tokiame mėlyname kambarėlyje prieš keletą mėnesių jų turėjau. Tiesa, ten viskas buvo ne mano, bet aš turėjau į ką žiūrėti ir apie ką galvoti. Dabar viskas kas netikra yra išnykę.

Kažkodėl nebesitikiu šiemet nuvažiuoti prie jūros. Orai nepastovūs. Ir žvaigždės ne tos.

Rodyk draugams

Niekada nemaniau, kad rašysiu apie bulves… Bet juk mes pirmieji kaime jas pradedame kasti ir užtrunkame ilgiausiai, nes turime jų trijų rūšių ir “belenkiek” vagų. Ir šis procesas dar tęsis. Apskritai šių metų derlius nedžiugina- jokios daržovės “normaliai” (turiu galvoje didelį plotą, bet mažą kiekį) neužaugo. Tiesiog per sausa. Bet aš šiuo metu ir automobilių padangomis ir daržovėmis rūpinuosi tik todėl, kad TAIP REIKIA. Mano žodyne šio žodžio jau seniai nebebuvo. Ir paskutinį kartą “reikėjo” matyt tik į mokyklą, nes toliau rinkausi KĄ NORIU veikti. Dar egzistuoja VISKAS GERAI. Šis junginys sėkmingai egzistuoja tarp “noriu” ir “reikia”, nes gi kažkokių keblumų visada būna, bet jie asmeniniai ir kitų apie tai informuoti nebūtina. Taigi, man šiuo metu “viskas gerai”. Bet jeigu dėl kažkių jums ar man nesuprantamų priežasčių nesusikalbėtume, dėl visa ko- apkabinkite. Tiesiog profilaktiškai. Panaikina kai kurias ligas.

Žvaigždėtos rugpjūčio nakties. Labanakt;

Rodyk draugams

Man atrodo, kad jau labai seniai galvojome apie židinį, tik jam atsirasti niekada nebuvo labai didelės būtinybės. Tačiau artėjant senatvei tėvai vis dėlto nusprendė- reikia. Ir tada mes pradėjome svajoti- sesuo jį įsivaizdavo baltą ant kurio būna lentynėlė nuotraukoms susidėti ir kabliukai kojinėms sukabinti per Kalėdas, man būtų užtekę šiuolaikiško varianto- be didelių apdailų, o tiesiog įmontuoto į sieną, o apie ką galvojo tėvai aš nežinau, tačiau išvysta realybė pranoko visų mūsų siaubo lūkesčius… Jis nepanašus į jokį iki šiol man matytą židinį, bet gali būti, kad namuose bus išties stipriai šilta. Taigi židinys yra, prieš kurį laiką „aplaistytas“ ir visų norinčių pamatytas, bet šiandien iš virtuvės vėl buvo ištraukti visi baldai… Taigi reikia sutvarkyti lubas, perdažyti sienas ir pakeisti grindų dangą. Kažkodėl aš šito nesitikėjau. Bet dar nesitikiu, kad bus geriau, nei dabar ir kažin ar kam norėsiu parodyti kokioje patalpoje aš užkaičiu virdulį.

Na, ir gera naujiena, kad pražydo alijošius. Tokiu įdomiu rausvu žiedu. Tik dabar neprisimenu ar kvepia… Patikrinsiu vėliau:)

Rodyk draugams

Sergu keista liga- nuo kažkokios dulkių koncentracijos patalpoje man prasideda sloga. Nemanau, jog alergijos gali būti išgydomos tai pas daktarus ir nevaikštau, o tiesiog valau dulkes. Bet nei kiek ne dažniau nei normalūs žmonės- kartą į savaitę. Kaip ir viskas būtų gerai, bet gi aptingau valyti knygų lentynas, nes reikia atlikti tris žingsnius: ištraukti-išvalyti-ir vėl sudėti jas atgal. Tos lentynos šešios ar septynios, bet knygų per 1000… Taigi ištraukiau jas paskutinisyk, išvaliau ir sustūmiau į lentynų galą, o ateityje dulkes valysiu tik nuo krašto. Kai jos išrikiuotos pačiame priekyje gal ir gražiau, bet kas gi be manęs jas mato dar?.. Net mama mano aukšte nebuvo keletą mėnesių, taigi nusprendžiau gyventi patogiau:) Dar galutinai atsikračiau spintos lentynose susikaupusių man niekada nematytų drabužių, bet vietos nepadaugėjo, o tik gražiau viskas susidėliojo ir esant reikiamybei jau galėčiau kažką rasti.

Ir maždaug savaitę ridinėju padangas tokiu maršrutu: garažas-į priekabą-tada jos kažkur išvažiuoja, o grįžusios iš priekabos- kiemas ir vanduo- garažas. Bet aš vis dėlto nesu labai techniška, tai nesugalvojau gilintis dėl ko viskas vyksta. Bet va, naują mėlynę turiu ant šlaunies:)

Kepiniais artimiausiu metu matyt nebeužsiimsiu, nes visiems patinka skirtingi, o tas, kuris valgo savo mėgstamiausią yra išjuokiamas dėl to, kad sustorėjo… Bet dabar mes visi pakankamai sustorėję, tai gal jau ir užtenka:)

Rodyk draugams